Kanai. Kelionės į Kanus. Viskas apie Kanus.

Kanai (Canas provensietiškai) (tariama {kan}) pietinis Prancūzijos miestas ir komuna, išsidėstęs Rivjeroje, Alpes – Maritimes departamente.

Demografija. Kanų miesto (komunos) populiacija pagal 1999 m surašymą buvo 67,304 gyventojai, 69,700 gyventojų pagal 2004 m vasario mėn įvertinimus.

Geografija. Kanai išsidėstę Côte d'Azur teritorijoje, nuo čia lengvas susisiekimas su Maritime Alps. Kanai pasižymi nuostabiais smėlėtais paplūdimiais (priešingai Nicai), kurie daugiausia yra vieši, ypač važiuojant link Cannes La Bocca pusės į vakarus.

Šalia. [ Aix - en - Provence 152 km - Antibes Juan - les - Pins 10 km - Auribeau - sur - Siagne 18 km - Draguignan 61 km - Fayence 39 km - Fréjus 36 km (N7) - Fréjus 43 km (krantas) - Grasse 20 km - Marselis 159 km - Mougins 9 km - Nica 32 km - Tanneron 24 km - Toulon 121 km -
Kanai yra Prancūzijos Rivjeros „žvaigždė“, įžymi savo Tarptautiniu filmų festivaliu bei prabangiais viešbučiais, mašinomis, paplūdimiais bei lankytojais. Nors Kanai ir skiriasi nuo kitų Beyond regiono miestų, būtų gėda lankytis Pietų Prancūzijoje ir nenuvykti į šį miestą.
Filmų prodiuseriai (taip taip!) ir žvaigždės gegužę. Turistai visus metus bei minios turistų vasarą. Egzotiški ir tikri žmonės, daugybė pudelių (juk tai Prancūzija, galų gale). Jachtos ir kruiziniai laivai mėlyname vandenyje.
Daugybė automobilių aplinkui: šviesiaplaukės ledi vairuoja Maserati apsipirkti, Porsche pralekia pro šalį kaip žiedadulkės, naujausi Lamborghini ir Ferrari modeliai pritraukia dėmesį.
Kanų miestas išsidėstęs aplink seną uostą, su gana kompaktiška centrine dalimi. Žymusis "Croisette" bulvaras bei paplūdimiai, kurie plečiasi į rytus nuo uosto. Vakarinėje uosto dalyje Jean Hilbert bulvaras eina išilgai paplūdimio su puikiais smėlėtais krantais. Rue d'Antibes tai pagrindinė gatvė, eianti rytus bei vakarus nuo miesto centro. Carnot bulvaras eina nuo miesto į šiaurę, per gyvenamuosius ir parduotuvių kvartalus, per A8 automagistralę, link Graso.
Arčiausiai senamiesčio yra „Le Suquet“, apžvelgianti visą uosto vakarinę dalį. 12 amžiaus Tour de Mt. Chevalier tvirtovė, 12 - 16 amžių bažnyčia Notre - Dame - de - l'Espérence leidžia prisiliesti prie viduramžiškos miesto dvasios. Le Suquet vietovė pasižymi siauromis gatvelėmis, lipančiomis ir besisukančiomis aplink kalvą, su puikiu vaizdu nuo viršūnės. Stovėdamas ant antikinės sienos liekanų priešais bažnyčią matysi rytinę miesto dalį, uostą bei Cap de la Croisette pakrantę ir vakarus išilgai Gulf of La Napoule iki l'Esterel kalnų masyvo.

Kanų istorija. Kartą... Šiandien dauguma mato Kanus kaip pasaulio kino sostinę, blizgantį ir švytintį miestą, pilną aukso ir jachtų bei žvaigždžių.
Tai turtų ir galimybių rojaus scena, tarptautinių suvažiavimų šurmulys vasarą, atostogautojų virpesys žengiant Festivalių salės raudono kilimo laipteliais, su galva žvaigždėse. Šis scenos jaudulys turėtų mus priversti pamiršti ilgus amžius trukusią izoliaciją, kada Kanų gyventojai – fermeriai ir žvejai – patyrė šiurkštų, nesaugų ir dažnai žiaurų gyvenimą. Nors Kanų gyventojai buvo neturtingi, jie turėjo savo nekintamą turtą, paveldimą dovaną – užburiantį dangų ir švelnų klimatą.
Gražų paplūdimį, harmoningą vietovę, supamą kalvų, kurios teikia šešėlį ir saugo nuo vėjų, iškyšulį į
paplūdimį, dvi salas, apkabinusias ir saugančias krantą – sąjungą, kuri visada traukė ir stebino žmones... nuo laiko pradžios.

Ligūrijos protėviai. Antikinis Graikijos istorikas Polybius, kuris gyveno 2 amžiuje prieš Kristų, mini Aegyptna miestą, kurį sunaikino romėnai. Taip vadinami Kanų „istorikai“ tapatino tą miestą su Kanais, bet specialistai tvirtina, kad to negali būti, nes nėra aišku dėl vietos.
Iš priešistorinių laikų žinoma tik tai, kad pirmieji lankytojai buvo iš Ligūrijos. Jie galbūt pirmieji įsikūrė iškyšulyje (Le Suquet), kur jie pastatė įtvirtintą oppidum. Nuo šios apžvalgos aikštelės jie galėjo stebėti savo draugus, kurie taip pat įtvirtino savo pozicijas uolėtoje Sainte – Marguerite saloje, kur iki šiol stovi Fort Vauban tvirtovė.

Sala antikinio gyvenimo centre. Antikos rašytojai daugiausiai domėjosi salomis, jūrų kryžkelėmis, siūlančiomis pastebimus turtus. Jūreiviams iš vakarų jos teikė paskutinį saugų inkarą klifų prieglobstyje ir lengvai apginamą ragą. Tai buvo ideali prekybos jūroje pozicija, tuo labaiu kad mažesnioji iš dviejų salų turi gaivaus vandens šaltinius, tinkamus vandens prisipildymui, esant toli nuo nesvetingo kranto.
Pirmieji archeologiniai kasinėjimai atskleidė įrodymus, kad Neolito laikotarpiu čia buvo žmonių. 1970 m Georges Vindry atlikti kasinėjimai parodė, kad 6 amžiuje pr.Kr. tai buvo sutvirtinta gyvenvietė, akropolis, kuris buvo tikras miestas su viešaisiais pastatais.

Lero, Lerina …Lérins. Šios svarbios liekanos patvirtina antikinių rašytojų raštus, kurie minėjo, kad šios salos buvo pagrindiniai vartai į jūrines keliones. Aiškiausias yra graikų keliautojas ir geografas Strabo (kuris gyveno eros pradžioje), kuris davė vardą didesniajai salai: Lero (nuo tol Lérins sala). Jis nurodo šventovę, dedikuotą Graikijos deivės Heros pergalei.
Lotynų autorius, Plinijus Vyresnysis, gimęs kartoje po Strabo, suteikė vardus abiems saloms ir akropoliui, jis mini „Lero ir Leriną (mažesniąją iš dviejų) išilgai Antipolio (Antibes), kur oppidum Vergoanum prisimenama.“
Nors archeologija, antikiniai rašiniai ir toponomija (vietovardžių studijos) – apimant ir Ler, Lero ir Verg šaknis – yra lotyniškos kilmės – priartina ligūrų gyvenvietės egzistavimo patvirtinimą.

Romėnai saloje. Tokie strateginiai turtai neliko nepastebėti romėnų, kurie užėmė salą Respublikos periodu, sutvirtindami akropolį ir paversdami jį karine baze. Jie taip pat sutvirtino vakarinę salos dalį su bokštais, kurių liekanos driekiasi per istoriją.

Lerina, Saint Honorat’rojus. Romos imperijos metu sukilo naujos, taikesnės jėgos – krikščionybė, kuri pradėjo evangelizuoti Europą. Buvo sukurtos ir struktūrizuotos vyskupijos. Čia kronikos susikoncentruoja ties mažąja sala, didžiosios kaimyne, Lerina, dar vadinamą Planaria (plokščia sala), dėl Šventojo Honoratus atvykimo.

Lerins, lydinčioji šviesa krikščionybėje. Su savo draugu Macarius (Macaire), jis bandė gyventi kaip atsiskyrėlis, bet jo populiarumas buvo toks, kad jo mokiniai iš visur suplaukė čia, padarydami Abbey prestižiniu religiniu centru, švyturiu visai vakarų krikščionių karalystei beveik dviems amžiams. Kai kurie jų iš čia išėjo skleisti gerojo žodžio ir valdyti bažnyčios.

Legendos iš Lerins. Geriausiai žinoma yra Šv.Margaritos legenda. Kadangi tik poetai gali prikelti istoriją, ji yra čia: „ Honoratus turėjo seserį, Margaret, kuri įsteigė vienuolyną didesniojoje iš abiejų salų, kuris dabar turi jos vardą. Margarita labai mylėjo savo šventąjį brolį ir norėjo kad jis būtų su ja visą laiką. Jos nulatiniai maldavimai sutrukdė mūsų šventąjį, kuris siekė mėgautis visišku atsiskyrimu mūsų saloje. Tačiau Honoratus mylėjo savo seserį ir nenorėjo sukelti jai skausmo. Galiausiai jis pasidavė ir nusiuntė jai tok atsakymą: „Aš aplankysiu tave tada, kada pražys migdolų medžiai“. Taigi Margarita maldavo Dievo su tokia aistra, kad Visagalis padarė stebuklą: migdolų medžiai Šventos Margaritos saloje žydi kiekvieną mėnesį.“ Yra tokia pati versija ir su vyšniomis. Taip pat turi būti pažymėta, kad nors bažnyčia pripažįsta kelių Šv.Margaritų egzistavimą, nei viena iš jų nėra Honoratus sesuo.
Kita įdomi legenda yra apie Filmų festivalio Palmės šakelės kilmę. „Salą užplūdo gyvatės, visos labai nuodingos. Šie sutvėrimai sutrikdė Honoratus pamaldų gyvenimą. Galiausiai mūsų asketas maldavo Dievo išgelbėti salas nuo šių velniškų sutvėrimų. Lordas išgirdo jo maldą ir patarė lipti į palmę, ką nuolankusis Honoratus tuoj pat ir padarė. Lordas atsiuntė potvynį, kuris paskandino salą, amžiams ją išvaduodamas nuo purvinų gyvačių.“ Tam, kad paminėti šią dieną, Lerins abatas įtraukė palmės šakelę į savo herbą, paskui į miesto, o galiausiai ji tapo Kanų filmų festivalių prizu.

Salų nykimas. Legendos atspindi kai kuriuos tikrus įvykius. Viena iš jų galėtų netiesiogiai sietis su tuo, kas įvyko 4 amžiuje, kada tektoninė plokštė laikanti salas, metė jas keturis ar penkis metrus į jūrą, iš paskos sekant potvynio bangai. Šis potvynis pakėlė jūros lygį, užtvindydamas tai, kas galbūt buvo akmens skaldykla. Ta antikinė skaldykla šiandien yra vandens pripildytas tvenkinys, Étang du Batéguier. Šis kataklizmas salos gyventojų gyvenimą pavertė sudėtingesniu, kadangi šaltiniai liko po jūra.

Ilga barbariška naktis. Romos imperija, į kurią įsiveržė svetimi žmonės, buvo ant žlugimo ribos. Tai pasižymėjo ir antikinio Provence dezintegrazijos pradžia. Šalis pateko į Juodąjį amžių su daugybe įsiveržimų. Šie „barbarai“ buvo iš šiaurės (Visigoths, burgundai, lombardai), tuomet saracėnai nuo jūros, kurie okupavo Le Fraxinet (Lagarde-Freinet, Var) tvirtovę. Nuo tol prasidėjo įvairūs niokojantys užpuolimai bei skerdynės, labiausiai žinomos įvykusios 732 m, Šv.Porcarius, Lerins abatos bei jo 500 vienuolių, pagal kronikas.
Teritorija buvo paversta į užpuolimų, destrukcijos bei vergijos žemę, naikinančios populiaciją. Atsakas kilo 950 m, kada kunigaikštis Guillaume iš Provence (Liberator) surinko savo žmones ir išvarė barbarų piratus iš Le Fraxinet.

Gyvenimas eina toliau. Regionas vėl grįžo į įprastą gyvenimą ir pradėjo progresuoti. Buvo susigražintos gyvenvietės ant kalvų, atkurti ryšiai ir atsirado rašytinės sąskaitos. Senųjų tekstų analizė, daugiausia lotynų kalba, padedfa rekonstruoti praeitį ir paveldą.

Visuomenės atgimimas. Viskas turėjo būti atstatyta, pradėta iš naujo: gyvenvietės, namai, žemdribystė, svarbiausia – saugumas bei apsigynimas nuo piratų iš jūros. 1830 m alžyrai užgrobė teritoriją. Štai kodėl Provence kunigaikštystė pastatė (ar atsisatatė) pilį ant Le Suquet briaunos, kuri buvo pavadinta Lordo Marcelin garbei (pirmojo Kanų gyventojo, kurio vardas žinomas istorijoje); ji buvo vadinama Castellum Marcellini, Marcelin pilis.

Kanų vardo kilmė. Kanų vardas pirmą kartą paminėtas 1030 m Rodoard dovanojimo dokumente sūnui Abbot, su uosto paminėjimu, De Portu Canue, tiksliau sakant paplūdimiu. Nors autentiškiausia forma yra Canua, buvo daug variantu: Canoa, Canoas, Canois, Cano,etc. Buvo siūloma, kad vardas būtų kildinamas iš provansiško žodžio cano, reiškiančio nendrę. Tai nepanašu dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia tam tikrai vietai yra suteikiamas toks vardas, kuris atskiria ją nuo kitų, tuo metu nendrės augo beveik visoje pakrantėje ir upių žiotyse, tai reiškia, kad vardas nebuvo pernelyg išskiriantis. Antroji priežastis yra ta, kad vardas suteikiamas tai vietai, kurioje gyvena žmonės, o šiuo atveju gyventojų vieta buvo viršūnėje.
Taigi, Cannes kildinamas iš ligūrų žodžio, reiškiančio „aukštas“, „viršūnė“.

Socialinis gyvenimas. Nors moterys negalėjo balsuoti, jos nebuvo pamirštos vyrų, kurie bandė jas apginti, kaip mes suprantame iš argumento chartijoje: „...prieš tai minimas vyras, jei moteris yra kalbi, ypač kada yra nėščia, neturi būti baudžiama už pasakytus žodžius, atsižvelgiant į jos būklę, kuri gali būti rimta.“

Vargai. Taiki egzistencija buvo nuolat pertraukiama maro epidemijų, ypatingai 1348 m, kuri nusiaubė Europą, ir 1520 m, kuri išnaikino pusę kanų populiacijos.
Catalan Counts (1112 - 1246) dinastija buvo taikos metas. Po to Provence atiteko Angevins, jaunai Prancūzijos karališkųjų rūmų šakai, kurie kartu buvo Provence kunigaikštystė ir Naples karalystė. Naples karalystės geidė Aragono karalius, o Aragono piratai dažnai plaukiojo išilgai krantų.
1388m. Kanai tampa miestu - tvirtove.
Po Naples karalienės mirties 1382 m, ir naikinančių kovų dėl jos įpėdinystės teisės, valdžios balansas regione buvo atstatytas 1388 m., kai Savoy rūmai užėmė rytinė Provence dalį, kuri tapo Nicos kunigaikštyste, nuo vakarų apribota Var upės.
1481 m, Provence tapo Prancūzijos karalystės dalimi. Kanai liko, deja, fronto linija.

Valstybinio kalėjimo tvirtovė. Kalėjimas naudotas visiems režimams. Žymiausi gyventojai:
- 1687, paslaptingas vyras su geležine kauke, kuris kalėjo 11 metų ir tapo geriausiai žinomu nežinomuoju istorijoje.
- 1689, šeši protestantų kunigai, kurie kalėjo iki mirties.
- 1773/1774 Claude Jouffroy d’Alban, garinio laivo išradėjas.
- Taip pat reikia paminėti, kad kunigaikščiui de Monteil čia buvo taip patogu iškalėjus 32 metus, kad jis atsisakė laisvės 1790 m.
- 1843, Alžyro lyderio Abdel Kader nariai.
- Po Trečiosios Respublikos, paskutinysis buvo Field Marshal Bazaine. Nuteistas už išdavystę, jis kalėjo 20 m kalėjime, iš kurio bandė pabėgti. Oficiali versija yra, kad jis lipo žemyn virve, į valtį, kuri jo laukė. Tačiau iš tikrųjų jis paprasčiausiai išėjo pro duris. Fiziškai jam būtų buvę nemanoma atlikti akrobatinius triukus, kadangi jis buvo per storas.

Miestelis tampa miestu. 1838 m, pastatytas uostas, kuris tuoj pat prisipildė jachtų.
1863 m balandžio 10 d atidaryta geležinkelio stotis, kurios dėka Kanai priartėjo prie Paryžiaus per 22 valandas ir 20 minučių.
Kaimas tapo miestu ir išsiplėtė į vakarinį La Bocca rajoną. Jo populiacija pakilo nuo 3000 gyventojų 1814 m iki 30000 1914 m, bei pasiekė 72400 šiandien.
I Pasaulinis karas sustabdė šį augimą. Viešbučiai buvo perdirbti į ligonines. Kai grįžo taika, Kanų žiemos kurortas tapo vasaros paplūdimio kurortu dėka maudymosi jūroje ir įdegio mados. 1936 m dėka mokamų atostogų, turizmas atsivėrė žemosioms Prancūzijos klasėms, kurios prisijungė prie turtingųjų atostogautojų. 1936 buvo beįvykstąs pirmasis filmų festivalis, tačiau jį nutraukė II Pasaulinis karas.

Filmų festivalis. Kanai patyrė apribojimus, pirmiausia italų okupaciją, tada vokiečių 1944 m ataką iš jūros.
Kada grįžo taika, vėl prasidėjo Filmų festivalis, kuris tapo reikšmingiausiu pasauliniu įvykiu po Olimpinių žaidynių.

Kanai šiandien. Tarptautinės rinkos ir konferencijų efektyvumas pridėjo savo šurmulį prie festivalio ekstravagancijos, kuri pritraukia vis didesnes ir didesnes minias, kurios trokšta iš arčiau pažiūrėti į žvaigždes.
Šalia mūsų, tačiau kitame pasaulyje, atokiai nuo žiniasklaidos, Saint Honorat saloje, Cistercian vienuoliai tęsia savo nekintamą gyvenimą, tyloje, sunkiai dirbdami ir melsdamiesi.
Kanai nulatos keičiasi. Savivaldybės vadovai bando, su įvairių laipsnių sėkme, sustabdyti šia nuolatinę mutaciją. Dabartinė komanda, vadovaujama budraus, protingo, atkaklaus mero Bernard Brochand, kuris taip pat yra Prancūzijos parlamento deputatas, bando paversti Kanų žmonių gyvenimą harmoningesniu.

Ekonomika. Aplink Kanus yra aukštos kokybės vynuogynai. Sophia - Antipolis technopolis yra kalvose prieš Kanus.
Kanų filmų festivalis, dažniausiai vykstanti gegužę, yra pagrindinis įvykis filmų industrijoje. Čia taip pat vyksta metinis televizijos festivalis, paskutinę rugsėjo savaitę. Kanuose taip pat vyksta ir Kanų – Liono tarptautinis reklamos festivalis.

Kultūra. Tarp festivalio ir pagrindinių įvykių, Kanai visus metus gyvena meno ritmu. Kanų valstybinė muzikos ir dramos konservatorija sužadina ir pristato muzikai nuo trijų metų amžiaus -smuikui, violančelei ir altui, o nuo penkių metų vaikai jau registruojami rimtam mokymuisi.

Tradicijos. - Iki 1914 m, kada buvo uždraustas prancūzų kalbos naudojimas, Kanų gyventojai vis dar kalbėjo provensalio dialektu. Jie taip pat dėvėjo tradicinius drabužius, plačius diržus iš šviesios spalvotos vilnos. Siaurose Kanų kaimo gatvelėse gyvūnai ir naminiai paukščiai laisvai bėgiojo.
- Iki 19 amžiaus buvo dažnos tradicinės Kanų šventės. Gegužio šventė, organizuojama miesto merginų, Šv.Jono šventė, kai jauni žmonės šokinėja per laužus, Šv.Petro šventė, šventojo žvejų globėjo festivalis, ir Šv.Sauveur – fermerių globėjo šventė.
- Po 1880 m Laisvės alėjoje (Allées de la Liberté), kur buvo laikomos valtys viduramžiais ir stovėjo druskos sandėlio savininko namai, buvo švenčiama Bastilijos diena. Tuo pačiu metu , priešais Le suquet kalvą, buvo panaikintas senas Poussiat rajonas ir pastatytas naujas turgus, Marche Friville, iš šešių geležiniais stogais dengtų paviljonų, kuriuos seni žmonės dar vadina „Kanų pilvais“.

Šventės
Kiekvieną pirmadienį - Brocante, Carreau Forville
Kiekvieną ketvirtadienį - Brocante, La Bocca
Kiekvieną šeštadienį; pirmą sekmadienį - Brocante, Les Allées
Kiekvieną gegužę – Tarptautinis filmų festivalis - Palais des Festivals
Kiekvieną liepą – Itarptautinis pirotechnikos meno festivalis - 22h, Bay of Cannes.

Visų šalių sąrašas