Kosta Rika | Informacija apie Kostą Riką

Tiems, kurie nori praleisti nuostabų medaus mėnesį kokiame nors tolimame egzotiškame pasaulio kampelyje, pasivaikščioti po laukines džiungles ir pasiklausyti laukinės gamtos garsų, paplaukioti banglente, pasilepinti tropiniuose paplūdimiuose, pamatyti ugnikalnius, pasigrožėti vėžliais, krokodilais, kolibriais ir beždžionėmis, gyvenančiais laisvėje, nuotykių ir kelionių mylėtojams Kosta-Rika taps idealia poilsio vieta.

Kuo pirmiausiai traukia keliautojus Kosta-Rika? Žinoma, savo unikalios gamtos grožiu. Šalis yra labai „fotogeniška“: kalnai, apglėbti debesų, ugnikalniai, teatrališkai leidžiantys dūmų ir ugnies stulpus rožinio dangaus fone, saulėje žibantys kriokliai, vešlūs lietingi miškai, visomis vaivorykštės spalvomis žėrintys paukščių sparnai, reti ir egzotiški drugiai, panašūs į gėles ir gėlės, panašios į spurdančius drugelių sparnus, melancholiškos ir savimi patenkintos iguanos – tereikia tik spėti spausti fotoaparato mygtuką... Didžioji Kosta-Rikos dalį sudaro draustiniai ir nacionaliniai parkai, atviri turistams. Kelionė po juos paverčia kelionę po šią šalį neįtikėtinu nuotykiu. Ilsintis Kosta-Rikoje, nepamirškite pabuvoti „Manuel-Antonio“ Nacionaliniame parke, kur gyvena beveik visos Kosta-Rikos džiunglių gyvūnų rūšys, nuvykite į naktinę ekskursiją prie Arenal‘io ugnikalnio papėdės, kai ryškiai matomos lavos srovės, nepraraskite galimybės paplaukioti viena iš kalnų upių ir pabūriuoti kalnų ežere Arenl‘yje. O štai Žako-Ivo Kusto pasekėjų laukia nuostabus nardymas prie kalvotųjų rifų, esančių šiaurės-rytų Ramiojo vandenyno pakrantėje, kur kristališkai švariame vandenyje gyvena aibė jūros gyvūnų. Patyrusiems narams siūlome Kokoso saloje puikų nardymą, na o žvejybos mėgėjai suras savo žvejo laimę traukdami iš jūros didžiules jūrines žuvis. Ekstremalumo mėgėjai gali pasiskraidyti oro balionu arba atlikti šuolį nuo tilto į gilią bedugnę. Na, o pailsėti nuo nuotykių, galima tingioje viešbučių tyloje...

Kosta-Rika – laukinės gamtos pasaulis.

Kosta-Rika – viena mažiausių Centrinės Amerikos šalių. Daugiau kaip 27% jos teritorijos užima nacionaliniai parkai, draustiniai ir kitos saugomos teritorijos, kurios yra laukinių gyvūnų prieglobstis. Kosta-Rika yra išsidėsčiosi pačioje siauriausioje žemynų sandūros dalyje. Pietvakariuose šalies krantus skalauja Ramusis vandenynas, šiaurės-rytuose – Karibų jūra. Iš šiaurės ji ribojasi su Nikaragva, iš pietų su Panama. Per visą šalį yra nutįsusi kalnų grandinė. Dauguma kalnų čia yra vulkaninės kilmės, yra ir veikiančių ugnikalnių.

Kosta-Rikoje iš viso du metų laikai: sausasis ir lietingasis. Sausasis sezonas tęsiasi nuo gruodžio iki balandžio pabaigos. Šis karštas, sausringas laikotarpis. Gegužę būna karšta ir drėgna, tai sausringojo sezono pabaiga. Lietingasis sezonas tęsiasi nuo gegužės iki lapkričio. Šiuo laikotarpiu tropinės liūtys smarkios, tačiau neilgos, užgriūna šalį kasdieną antrojoje dienos pusėje. Karibų pakrantėje egzistuoja uraganų ir vėtrų pavojus – rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesiais.

Kosta-Rika nėra labai brangi šalis – vietiniame restoranėlyje galima dviese papietauti tik už 30 JAV dolerių. Tačiau turistinis verslas čia gerai išvystytas, juk tai Kosta-Rikos ekonominis pagrindas, ir viskas, kas susiję su didesniu komfortu, kainuoja nepigiai.

Kosta-Rikoje nėra dirbtinai sukurtų peizažų ir dirbtinių gėlių, nėra šurmulio ir įtempto miesto tempo ir jau šimtas metų nėra jokių vidinių karinių susidūrimų.

Kost-Rikoje yra archidariumai; drugelių auginimo fermos, gyvena tinginiai ir beždžionėlės kapucinai su simpatiškai juodai baltai snukučiais, gyvenantys natūraliuose parkuose; taip pat gyvena didžiuliai žali jūros vėžliai ir banginiai, pasirinkę Ramiojo vandenyno vandenis kaip “vaikų darželį” saviems mažyliams, jaguarai ir senovės genčių šventas paukštis Ketcalis, kuris skrisdamas primena besirangančią gyvatę.

Yra ir sniego baltumo, ir neįprasti pelenų spalvos juodi paplūdimiai, nusidriekiantys dviejų vandenynų pakrantėmis – Ramiojo ir Atlanto; yra veikiančių ugnikalnių (vieno iš aktyviausių ugnikalnių išsiveržimai – Arenalio (1633 m) pala statistiką vyksta kas 15 min., taip pat aktyvūs yra Poaso ir Irazų ugnikalniai), terminiai vandenys, žinomi dėl savo apvalančių ir atjauninančių poveikio žmogaus organizmui;

Gamta

Klimatas ir augalų pasaulis. Pučiantys pagrinde iš rytų pasatai neša į Karibų pakrantę ir prie jų esančias aukštumas gausius lietus. Limono uoste metinė kritulių norma 3100 mm, be to kiekvieną mėnesį jų čia iškrenta ne mažiau nei 150 mm. Vidutinė temperatūra pastoviai laikosi apie 27 С., sezoniniai svyravimai yra nežymus. Šioje zonoje yra tankūs tropiniai miškai ir plantacijos, o pakrantės lagūnos apaugusios mangromis.

610–1500 intervale ir virš jūros lygio vidutinės temperatūros maždaug 5 С žemesnės, nei pakrantėje. Čia iškrenta stiprūs lietūs. Pakalnės padengtos plačialapių miškais, kurie aukštėjant išretėja. San-Chose (1160 virš jūros lygio) vidutinė metinė temperatūra siekia 20 С, sezoniniai svyravimai mažesni nei 1 С. Maždaug 90% metinės kritulių normos (1930 mm) iškrenta čia nuo gegužės iki spalio. Ramiojo vandenyno pakrantėje metinis kritulių kiekis varijuoja nuo 1000 iki 2000 mm priklausomai nuo vietovės buvimo vietos ir drėgnojo vandenyno vėjo, pučiančio nuo gegužės iki lapkričio. Kitais mėnesiais lyja mažai. Kažkada šios zonos lygumų dalį dengė tankūs tropiniai miškai, daugelio kurių vietoje dabar yra plantacijos, ganyklos ir nedirbamos savanos.

Šalies sostinė: San-Chose

Laikas: Atsilieka nuo Lietuvos laiko aštuoniomis valandomis ir devyniomis žiemą.

Šventės ir nedarbo dienos: Sausio 1-oji (Naujieji metai), gegužės 1 (dirbančiųjų solidarumo diena), rugpjūčio 2-oji (Šventosios Dievo Motinos diena), rugpjūčio 15 (žolinės), rugsėjo 15 (Nepriklausomybės diena), spalio 12 (Kolumbo diena ir Amerikos atradimo diena), gruodžio 25 (Kalėdos).

Valiuta. Piniginis vienetas – kolonas, 1 kolonas = 100 centavų arba sentimų

Gyventojai

Etninė sudėtis ir demografija. 1984 metų Kosta-Rikos gyventojų surašymo duomenimis gyventojų skaičius sudarė 2 417 000; 1997 metais gyventojų skaičius buvo 3 570 000. 2004 metais natūralus prieaugis buvo nedidelis 1,52%; tuo pačiu gimstamumas buvo 18,99 tūkstančiui gyventojų, o mirtingumas 4,32 tūkstančiui žmonių. Kūdikių mirtingumas 2004 metais sudarė 10,26 tūkstančiui gimdymų. Yra staigiai išaugusi laukiama gyvenimo trukmė, sudariusi 2004 metais vidutiniškai 76,63 metus (74,07 tarp vyrų ir 79,33 tarp moterų). Apie 94% gyventojų sudaro europiečių palikuonys ir metisai (europiečių ir indų palikuonys), apie 3% juodaodžiai, 1% - indai, 1% - išeivių iš Kinijos palikuonys ir 1% kiti.

Apie du trečdaliai gyventojų gyvena kalnuotosios srities ribose, apie 19% - Ramiojo vandenyno pakrantėje ir 5% - Karibų jūros pakrantėje. 1995 metų duomenimis, apie pusė gyventojų gyveno miestuose. Kalnuotoji šalies dalis daugiausiai apgyvendinta ispanų persikėlėlių; dar neseniai jų pagrindinė veikla buvo kavos auginimas. Daugelis jų gyvena San-Chose srityje (pačiame mieste 1995 metais gyveno 319 800 gyventojų, o kartu su priemiesčiais 951 000 žmonių), o taip pat Alachuelos mieste – 57 7 00, Eridėjoje – 73 3 00 Kartago mieste 67 100 žmonių. Pagrindinis Ramiojo vandenyno pakrantės uostas yra Puntarenas (62 600 žmonių). Ramiojo vandenyno pakrantė apgyvendinta daugiausia metisų, o nedaug apgyvendintoje Karibų jūros pakrantėje daugiausiai gyvena juodaodžių, gyvenančių Limono mieste, kuris yra pagrindinis rytų pakrantės uostas su 75 400 gyventojų.

Oficiali kalba – ispanų. Daugelis miestiečių, o taip pat afrokostarikeičiai kalba angliškai.

Religija. Vyraujanti religija – katalikybė, apie 10% gyventojų laikosi protestantiško tikėjimo. Taip pat egzistuoja nedidelė judėjų bendruomenė. Pagal 1949 metų konstituciją, katalikybė buvo paskelbta nacionaline religija, bažnyčia nėra atskirta nuo valstybės ir yra dalinai finansuojama iš valstybės biudžeto. Kosta-Rikoje, vienintelėje Centrinės Amerikos valstybėje, valstybinėse mokyklose įvestas religinių dalykų dėstymas. Konstitucija garantuoja tikėjimo laisvę, be to religinio rango atstovai negali būti renkami į nacionalinę asamblėją. San-Chose yra protestantiška dvasinė teologijos seminarija, kur mokomi studentai iš įvairių Centrinės ir Pietų Amerikos šalių.

Valstybinė santvarka

Konstitucinės teisės vystymasis. Pirmoji Kosta-Rikos konstitucija buvo priimta 1825 metais, kai šalis priklausė Centrinės Amerikos Federacijai. Po Federacijos žlugimo 1838 metais Kosta-Rika tapo nepriklausoma valstybe; 1844 metais buvo priimta nauja konstitucija, veikusi iki 1871 metų. Kita konstitucija, priimta 1871 galiojo iki 1943 m. (neskaitant 1917–1919 m.); 1943 į ją buvo įtrauktos kai kurios pataisos, suteikiančios gyventojams socialines garantijas. 1948 metais, po to kai parlamentas paskelbė negaliojančiu prezidento Otilio Ulate Blanko išrinkimą, šalyje prasidėjo pilietinis karas. Vyriausybė buvo nuversta, ir 1949 metais į valdžią atėjusios politinės jėgos pasiekė naujos konstitucijos priėmimą, kuri išlaikė anksčiau priimtus progresyvius įstatymus, bet ir įjungė į save naujovių, įleisdama į ekonomiką užsienio kapitalą ir supaprastino karines pajėgas. Naujojo valdymo periodas gavo „antrosios respublikos“ pavadinimą.

Dalyvavimas rinkimuose yra privalomas; balsavimo vengimas baudžiamas bauda. Moterys naudojasi balsavimo teise nuo 1949.

Centrinė valdžia. Šalies vykdomąją valdžią vykdo prezidentas su ministrų kabineto pagalba. Prezidentas renkamas tiesioginiuose rinkimuose ketveriems metams be teisės būti perrinktam antrajai kadencijai. Įstatymų leidyba priklauso vienų rūmų parlamento kompetencijai – Įstatymų leidybos asamblėjai, kurios 57 nariai renkami tiesioginio ir slapto balsavimo metu ketveriems metams. Teisminė valdžia priklauso Aukščiausiajam teismui ir keletui žemesnės instancijos teismų. Aukščiausiojo teismo teisėjai renkami Įstatymo Leidybos Asamblėjos.

Savivaldybės. Kosta-Rika yra padalinta į septynias provincijas (Alachuela, Kartago, Guanakastė, Eridija, Limos‘as, Puntarenas ir San-Chose), kurios dar padalintos į kantonus ir apskritis. Šalies valdymas yra centralizuotas. Provincijų gubernatorius skiria prezidentas. Gubernatorių ir vietos valdžios veikla kontroliuojama centrinės valdžios.

Karinės pajėgos. Pagal 1949 metų konstituciją, Kosta-Rika neturi reguliariosios kariuomenės. Vidinio saugumo užtikrinimu rūpinasi nacionalinė gvardija (su miesto ir kaimo skyriais, kurio kiekvieno gretose apie penki tūkstančiai žmonių), ir eilė mažesnių skyrių, įskaitant teismo policiją. 1996 šalyje buvo įkurti kariniai būriai prie Vidaus Saugumo Ministerijos, kurių bendras skaičius 6,5 tūkstančiai žmonių, į kurių užduotis įeina tvarkos palaikymas šalies viduje, kova su narkotikų prekyba ir sienų apsauga.

Transportas

1950 metais šiuolaikiškų kelių tinklas dengė tik centrinę šalies dalį, o geležinkelis buvo nuteistas tarp San-Chose ir Limono bei Puntarenas uostų. Nuo tada buvo nutiesta Panamerikietiška magistralė, einanti per visą šalį nuo Nikaragvos iki Panamos sienų, ir daugybė kitų automobilinių kelių, ir magistralinių, ir antraeilių, kuriais galima pasiekti beveik visus šalies rajonus. 1993 metais bendras Kosta-Rikos geležinkelių ilgis sudarė 950 km, o automobilinių kelių su tvirta danga – daugiau kaip 35,5 000 km. Pagrindinis šalies tarptautinis oro-uostas yra į vakarus nuo Alachuelos; dar vienas buvo atidarytas 1995 metais Liberijoje. Pagrindiniai uostai – Limonas Karibų jūroje ir Puntaneras bei Golfitas Ramiajame vandenyne.

Literatūra

Vienas iš žymiausių Kosta-Rikos rašytojų – pirmųjų nacionalinių romanų autorius Choakinas Garsija Monche (1881–1958) – daugybę metų vadovavo periodinio žurnalo „Repretorio Amerikano“ leidybai, kuris gerai žinomas visoje Lotynų Amerikoje. Žymų pėdsaką Kosta-Rikos XX a. literatūroje paliko poetas Roberto Brenes Mesenas (1874–1947), prozininkai Karmen Lira ir Karlosas Luisas Faljasas. Iš šiuolaikinių autorių išsiskiria Fabianas Doblesas, Jolanda Oreamuno, Chuakinas Guteresas, Kinse Dunkanas, Alberto Kanjasas, Karmen Narancho ir poetas Alfonso Časė.

Architektūra ir vaizduojamasis menas

San-Chose, Kartage ir Orise išliko kai kurie pastatai, pastatyti Ispaniškam kolonijiniam stiliuje. Iš šiuolaikinių dailininkų daugiau yra žinomi dailininkas, skulptorius ir rašytojas Maksas Chimenesas, skulptorius Frančeskas Sungia, graviūrų meistras Fransiskas Amigettis ir dailininkas Rafaelis Fernandesas.

Muzika

Kosta-Rikos muzika turi ispaniškas šaknis, tačiau joje pastebimos afrokaribų ir indiškojo stiliaus įtakos. Patys populiariausi instrumentai – gitara, akordeonas, mandolina ir marimba (medinis ksilofonas). Šiuolaikinių kompozitorių kūryboje naudojami kalipso, laiudies ir džiasinės melodijos.

Teatrai ir bibliotekos

Vienas iš gražiausių teatro Lotynų Amerikoje pastatų – Nacionalinio teatro pastatas San-Chose su marmurinias laiptais ir balkonais, kuriame vyksta operiniai spektakliai ir simfoniniai koncertai. Be to, sostinėje yra daugybė mažesnių teatrų. Nacionalinė biblioteka San-Chose, įkurta 1888 metais, saugo daugiau kaip 175 000 tomų, o Kosta-Rikos universiteto biblioteka, įkurta 1946 metais, - apie 100 000 tomų. Didelės kolekcijos taip pat saugomos Nacionaliniuose archyvuose.

Visų šalių sąrašas