Informacija apie Venesuelą

Venesuela – Pietų Amerikos šalis, besididžiuojanti aukščiausiais kriokliais, ilgiausia gyvate, trečia pagal dydį upe pasaulyje. Tai tikrasis egzotiškosios augmenijos ir gyvūnijos lobynas, kontrastingiausių kraštovaizdžių ir atradimų šalis. Nuotykiai, įspūdžiai, nuostaba - garantuoti palydovai kelionėje po šią tropikų šalį... 

Gamta
Vensuelos gamta labai turtinga, tad šalis turi nacionalinę gėlę (nuo 1951 metų) – orchidėją, nacionalinį medį (nuo 1945 metų), vietinių vadinamą „aravaney“ ir nacionalinį paukštį (nuo 1958 metų) – trupial Icterus icterus (kas lietuvių kalba reiškia „geltą“).
Vakarinėje Venesuelos dalyje stūkso Andų kalnyno, kuris tęsiasi visa vakarine Pietų Amerikos pakrante, atkarpa, o šiaurinėje dalyje keičia Koldirjerų kalnai. Didžiausia upė – Orinokas. Į rytus nuo Los Lanos, per antrą ( po Amazonės) dižiausią mišką Venesueloje, teka Kauros upė. Šios vietovės itin patrauklios nuotykių mėgėjams. Los Lanos pietuose auga didžiausias lietingasis miškas pasaulyje - Amazonės baseinas. Kauros upės miškų vakaruose prasideda Grand Sabana – dalis Gvianos plokščiakalnio, o Brazilijos pasienyje keičia lietingieji miškai. Didžiausiame Venesueloje Kanaimo Nacionaliniame parke, esančiame šalies pietryčiuose, šniokščia patys aukščiausi kriokliai pasaulyje (979 metrai), vadinami Angelo kriokliais (ištekantys iš Kerepakupay upės).
Augalų ir gyvūnų rūšimis Venesuela yra viena turtingiausių šalių pasaulyje. Tokius turtus lėmė kraštovaizdžio įvairovė ir istorija. Nemažai gyvūnų atkeliavo iš kitų žemynų - Centrinės Amerikos, Azijos.
Šalyje aptinkama apie 250 rūšių žinduolių. Čia galima pamatyti jaguarus, pumas, dvi rūšis delfinų, staugūnę beždžionę, tinginį ir kitus žinduolius. Taip pat šalyje auga didelė, pati rečiausia, ūdra, dar vadinama „vandens vilku“. Venesueloje galime pamatyti apie 1200 rūšių paukščių, tarp kurių gražuoliai flamingai, pelikanai, keletas rūšių papūgų, kondorai, araros, tukai ir kiti sparnuočiai. Ir tai dar ne viskas! Šalies egzotiką papildo tokie ropliai kaip barškuolė, iguana, smaugliai ir netgi didžiausias pasaulio roplys - anakonda.
Taip pat Venesuela turtinga augalų rūšimis, o ypač orchidėjomis, vaisių medžiais.

Ekonomika
Daugiausia gyventojų dirba paslaugų sektoriuje – apie 64 procentus (47,2 procentai BVP). Didžiausia bendrojo vidaus produkto dalis tenka pramonės sektoriui – 48,2 procento, nors čia dirba apie 23 procentai gyventojų. Venesuela turtinga nafta, tad tokius skirtumus lemia išvystyta brangi naftos pramonė. Šalis yra viena didžiausių naftos eksportuotojų pasaulyje, dėl ko yra viena turtingiausių Pietų Amerikos šalių. Apie 80 procentų išgaunamos naftos produktų yra eksportuojama, itin daug Jungtinėms Amerikos valstijoms.
13 procentų gyventojų dirba žemės ūkio sektoriuje. Žemdirbystės plotai sudaro tik apie 4 procentus šalies teritorijos.
Venesuela gali pasigirti tokia žemės ūkio produkcija kaip kukurūzai, kava, cukrašvendrės, ryžiai, bananai, daržovės, jautiena, kiauliena, pienas, kiaušiniai, žuvis, kakava, tabakas. Sugaunama daug sardinių, krevečių, tuno.
Šalis turtinga naudingomis iškasenomis. Be gausybės naftos, čia dar aptinkama geležies, deimantų, aukso, akmens anglies, boksitų.
Taip pat išvystyta tekstilės pramonė.

Istorija
Manoma, kad pirmieji gyventojai Venesueloje kūrėsi jau 14 000 metų prieš Kristų. Apie 2 000 metų prieš Kristų susiformavo pastovesnės indėnų genčių vietovės, kurių dauguma išsidėstė pakrantėse ir Los Lanos valstijos vietovėse. Tuo metu itin išsiskyrė etininių indėnų grupių savitumas.
Per trečiąją kelionę Kristupas Kolumbas, apiplaukęs salą ir sugrįžęs atgal į tą pačią vietą (Orinoko intaką), atrado Venesuelą. Vėliau ispanai įsiveržė į šalį ir radę čiabuvius trobelėse ant atramų vandenyje, pavadino šalį Venezuela – „mažąja Venecija“. Nuo to laikotarpio Venesuela tapo ispanų kolonija ir jie viešpatavo šalyje iki 1811 metų liepos 5 dienos – nepriklausomybės atgavimo. Ši šalis ispanams teikė aukso, o vėliau atrado naują naudos šaltinį - žemės ūkį, kuriame dirbo indėnai ir atvežti juodaodžiai vergai.

Kultūra
Po ispanų užkariavimo Venesuelos vietinių muzika įgavo ispaniškų ir afrikietiškų ritmų. Daugiausia afrikietiškos muzikos motyvų išlikę šiaurinėje Venesueloje. Zulia valstijoje populiari tradicinė muzika, vadinama „Gaita“. Nacionalinis tradicinis šokis „Joropo“, itin populiarus Los Lanos valstijoje. Dominikos Respublikos „merengue“ ir Puerto Riko „salsa“ yra populiariausi Venesuelos šokiai.
Namų ir bažnyčių architektūroje vyravo (ir vis dar išlikę) ispaniškasis stilius. Atgavus nepriklausomybę Venesuelos architektūrą užliejo pimoji modernizmo banga. Antroji atplaukė kartu su naftos pramonės teikiamais turtais. Dėl šių laikotarpių dabar Karakasas gali pasigirti vieno moderniausių pasaulio miestų vardu.
Karakase galima aplankyti daugybę muziejų: vaizduojamosios dailės, kolonijinio meno, Simono Bolivaro ir kitus.
Prieškolumbiniu periodu menas buvo reiškiamas gyvūnų atvaizdų raižiniais ant uolienų ir urvuose. Kolonijiniu laikotarpiu paplito ispaniško stiliaus skulptūros ir paveikslai, o 20 amžiuje - modernizmas.
Pastaruosius dešimtmečius itin populiarus kinetinis menas, kurio ryškiausi atstovai yra Carlos Cruz Diez ir Jesus Soto.
Venesuelos teatras sparčiai populiarėjo nuo 1700 metų. Nacionalinis teatras įsikūręs Karakase. Kasmet vyksta Tarptautinis teatro festivalis, į kurį suvažiuoja teatro trupės iš viso pasaulio.
Venesueloje jaučiama stipri liaudies ir pop kultūra. Daugybė regionų turi puikiai atpažįstamas simbolines ikonas, kurios įamžina jų kultūros šaknis.

Šventės
Sausio 1 diena – Naujieji metai.
Pirmadienį ir antradienį prieš Pelenų trečiadienį – karnavalas.
Pirmadienis, ketvirtadienis ir Didysis penktadienis – Velykos.
Balandžio 19 diena – Nepriklausomybės deklaracijos diena.
Gegužės 1 diena – Darbo diena.
Birželio 24 diena – Carabobo mūšio diena.
Liepos 5 diena – Nepriklausomybės diena.
Liepos 24 diena – Bolivarų gimtadienis.
Spalio 12 diena – Amerikos atradimo diena.
Gruodžio 25 diena – Kalėdos.
Taip pat visus metus vyksta įvairiausi festivaliai.

Visų šalių sąrašas